Augalinis pienas per pastaruosius metus tapo tikru maisto pramonės fenomenu. Prekybos centrų lentynose randame dešimtis rūšių – nuo klasikinio sojų iki egzotiško kokosų, nuo vietinių avižų iki importuotų migdolų. Socialiniuose tinkluose sklando patarimai „kodėl reikia atsisakyti karvės pieno“, o sveikos gyvensenos entuziastai skuba keisti savo įpročius. Bet ar šie produktai tikrai tokie naudingi, kaip skelbia gamintojai? Ar verta mokėti dvigubai ar trigubai didesnę kainą už „sveikesnę“ alternatyvą?
Augalinio pieno rinka Lietuvoje per pastaruosius penkerius metus augo beveik 300 procentų. Vartotojai renkasi šiuos produktus dėl įvairių priežasčių: laktozės netoleravimo, etinių įsitikinimų, aplinkosauginių motyvų ar tiesiog manydami, kad tai sveikesnis pasirinkimas. Tačiau realybė kur kas sudėtingesnė nei spalvingi reklamų šūkiai.
Augalinio pieno populiarumo fenomenas
Augalinio pieno industrija meistriškai išnaudoja šiuolaikinio vartotojo baimes ir lūkesčius. Skelbiama apie karvės pieno žalą, hormonų galią, aplinkosauginį poveikį ir „natūralumą“. Tačiau retai kada kalbama apie tai, kad dauguma komercinių augalinių pienų yra gana toli nuo natūralumo. Dar rečiau – apie tai, kad maistinė vertė dažnai yra tragiškai žema.
Terminas „augalinis pienas“ jau savaime yra marketingo išradimas. Biologiniu ir teisiniu požiūriu pienas yra žinduolių liaukų sekretas. Europos Sąjungos teisės aktai aiškiai apibrėžia, kas gali būti vadinama pienu. Tačiau terminas „avižų gėrimas“ ar „migdolų ekstraktas“ skamba kur kas mažiau patraukliai nei „augalinis pienas“, todėl pramonė randa būdų apeiti šiuos apribojimus.
Maistinės vertės realybė
Vienas ryškiausių skirtumų tarp augalinio ir karvės pieno slypi baltymų srityje. Karvės pienas natūraliai turtingas aukštos kokybės baltymais – 100 ml yra 3,4 g baltymų su visomis esminėmis amino rūgštimis. Sojų pienas šioje srityje dar gali rungtyniauti su 3,3 g baltymų, bet kiti augaliniai analogai pralaimi tiesiog triuškinančiu rezultatu. Migdolų pienas turi vos 0,6 g baltymų, avižų – 1 g, o ryžių – dar mažiau.
Realybė tokia: pirkdami migdolų pieną už 3 eurus, iš esmės mokate už vandenį su nedidele migdolų dalimi. Tikroji migdolų koncentracija daugelyje komercinių produktų sudaro vos 2–3 procentus. Likusią kainą formuoja pakavimas, rinkodara ir vartotojų noras mokėti už „premium“ produktą.
Kalcio klausimas taip pat nėra toks paprastas, kaip atrodo. Natūralus karvės pienas yra puikus kalcio šaltinis su 120 mg kalcio 100 ml. Augaliniai pienai paprastai praturtinami kalciu dirbtinai, todėl ant etiketės matome panašius skaičius. Tačiau kalcio karbonatas, kuriuo dažniausiai praturtinami augaliniai pienai, pasisavinamas 20–30 procentų prasčiau nei natūralus kalcis iš karvės pieno.
Augalinis pienas: sudėties paslaptys
Paimkime tipišką komercinio augalinio pieno sudėtį ir pažvelkime, už ką iš tikrųjų mokame. Avižų pieno sudėtyje randame vandenį (88–92 procentai), avižas (8–12 procentų), rapsų aliejų, dipotasio fosfatą, kalcio karbonatą, kalcio fosfatą, jūros druską, dikalcio fosfatą, trikalcio fosfatą, vitaminus D2, B12, B2. Skamba kaip chemijos pamoka, ar ne?
Čia svarbu suprasti, kad mokate 2–3 eurus už butelį vandens su nedidele avižų dalimi ir krūva cheminių priedų. Ar tai skamba kaip „natūralus“ produktas? Termiškai neapdorotas avižų pienas natūraliai yra švelniai saldus, nes avižose yra fermentų, skaidančių krakmolą į cukrus. Dėl šios priežasties daugelis komercinių produktų yra papildomai praturtinti cukrumi ar saldinančiais priedais.
Migdolų pieno atveju situacija dar keistesnė. Tikroji migdolų dalis produkte dažnai yra tokia maža, kad tiksliau būtų vadinti jį „migdolų skoniu pagardintu vandeniu“. Tačiau kaina formuojama taip, tarsi pirktumėte grynus migdolus.
Aplinkosaugos argumentai ir jų niuansai
Augalinio pieno šalininkai dažnai remiasi aplinkosauginiais argumentais. Tiesa, karvių auginimas daro didesnį poveikį aplinkai nei daugumos augalų auginimas. Tačiau ir čia yra svarių niuansų, kurių nenorim girdėti marketingo kampanijose.
Migdolų auginimas Kalifornijoje sunaudoja fantastiškas vandens atsargas – vienam migdolo riešutui užauginti reikia apie 4 litrų vandens. Sojų plantacijos Pietų Amerikoje prisideda prie miškų naikinimo. Kokosų palmių plantacijas Azijoje taip pat dažnai kuria ten, kur anksčiau buvo natūralūs miškai. Transportavimas iš toli esančių šalių padidina anglies pėdsaką.
Tuo tarpu vietinis karvės pienas iš ūkininkų, kurie laikosi darnaus ūkininkavimo principų, gali būti aplinkosaugai kur kas draugiškesnis nei importuoti augaliniai pienai. Štai kodėl aplinkosauginis argumentas ne visada yra vienareikšmis.
Augalinis pienas: ekonomikos realybė
Vidutinės kainos Lietuvos parduotuvėse atskleidžia įdomų vaizdą. Karvės pienas kainuoja 0,70-1,20 euro už litrą, sojų pienas – 1,50–2,50 euro, avižų pienas – 1,80–2,80 euro, o migdolų pienas gali kainuoti net 2,00–3,50 euro už litrą. Tai reiškia, kad už migdolų pieną mokame apie 4–5 kartus daugiau nei už karvės pieną.
Šie skaičiavimai yra nemieli: už produktą, kuriame tikroji migdolų dalis sudaro 2–3 procentus, mokate premium kainą. Likusią sumą formuoja rinkodara, pakavimas ir… jūsų psichologinis noras mokėti už „geresnį“ produktą. Daugeliu atvejų brangiausia ne pats produktas ar jo kokybė, o marketingo kampanijos.
Dar vienas ekonominis aspektas – augalinių pienų gamyba namuose. Vienas kilogramas avižų kainuoja apie vieną eurą, o iš jo galima pagaminti 8–10 litrų augalinio pieno. Tiesa, naminis produktas nebus praturtintas vitaminais ar mineralais, bet bus be cheminių priedų, konservantų ar dirbtinių saldiklių.
Kas iš tikrųjų naudojasi augaliniu pienu?
Egzistuoja situacijos, kai augalinis pienas yra ne marketingo inspiruotas pasirinkimas, o realus poreikis. Laktozės netoleravimas paveikia apie 5 procentus suaugusiųjų lietuvių. Tikra pieno baltymų alergija yra reta ir paveikia mažiau nei 1 procentą suaugusiųjų. Galaktozės netoleravimas yra labai reta genetinė liga.
Etiniai motyvai – veganizmas ar vegetarizmas, gyvūnų gerovės rūpesčiai – taip pat yra pateisinama priežastis rinktis augalinius pienus. Galiausiai, kai kuriems žmonėms tiesiog labiau patinka augalinio pieno skonis, ir tai visiškai normalu.
Tačiau didžiajai daliai vartotojų, kurie neturi šių specifinių priežasčių, augalinis pienas dažnai yra ne poreikio, o sėkmingo marketingo pasekmė. Skelbiama, kad augalinis pienas „gerina virškinimą“, „detoksikuoja organizmą“ ar „suteikia daugiau energijos“, bet šie teiginiai neturi mokslinio pagrindo.
Augalinis pienas: mitai apie „stebuklus“
Internetą užplūdo teiginiai apie augalinio pieno stebuklingus poveikius. Kalbama apie širdies ligų prevenciją, odos būklės pagerinimą, svorio metimą ir net vėžio prevenciją. Dauguma šių teiginių neturi mokslinio pagrindimo arba yra gerokai perdėti.
Faktiškai joks augalinis pienas neturi unikalių maistinių medžiagų, kurių negalėtumėte gauti iš kitų, pigesnių produktų. Dauguma augalinių pienų yra maistine verte ne turtingesni už paprastą vandenį su priedais. Sveikatai naudingiausi yra tie augaliniai pienai, kurie mažiausiai apdoroti ir turi mažiausiai cheminių priedų.
Kitas mitas – kad augalinis pienas automatiškai reiškia sveikesnę mitybą. Realybėje daugelis komercinių augalinių pienų turtingi cukrumi, dirbtiniais saldikliais ir konservantais. Jie gali turėti daugiau kalorijų nei tradicinis pienas ir mažiau maistinių medžiagų.
Kas mūsų laukia ateityje?
Augalinio pieno pramonė nuolat vystosi. Atsiranda naujų technologijų, kurios leidžia gerinti šių produktų maistinę vertę ir skonį. Kai kurie gamintojai pradeda naudoti fermentacijos technologijas, kurios gali padidinti baltymų kiekį ir pagerinti jų pasisavinimą.
Tačiau fundamentali problema išlieka: dauguma augalinių pienų ir toliau bus brangūs, maistine verte prastesni produktai, kurių pagrindinis pranašumas – marketingo sukurtas įvaizdis. Vartotojų švietimas ir kritinis mąstymas gali padėti atskirti tikrą naudą nuo reklaminio triukšmo.
Augalinis pienas: praktiniai patarimai vartotojams
Jei neturite medicininių priežasčių vengti karvės pieno, jis išlieka maistingesnė ir ekonomiškesnė alternatyva. Karvės pienas natūraliai turtingas aukštos kokybės baltymais, kalciu, B vitaminais ir kitomis maistinėmis medžiagomis.
Jei vis dėlto renkatės augalinį pieną dėl asmeninių priežasčių, pirmenybę teikite sojų pienui, kuris turi daugiausia baltymų, arba gaminkite namuose. Skaitykite etiketes ir rinkitės produktus su mažiausiai priedų ir be pridėtinio cukraus.
Nepasitikėkite marketingo pažadais. Joks augalinis pienas nėra „supermaistas“ ar „detoksikacijos“ priemonė. Įvertinkite kainos ir naudos santykį – ar tikrai verta mokėti 3–4 kartus daugiau už maistine verte prastesnį produktą?
Taigi, augalinis pienas nėra nei absoliutus blogis, nei stebuklinga išeitis iš visų mitybos problemų. Tai tiesiog kitas produktas su savo privalumais ir trūkumais. Pagrindinis privalumas – tinka žmonėms, kurie negali ar nenori vartoti karvės pieno. Pagrindiniai trūkumai – aukštesnė kaina, mažesnė maistinė vertė ir didelis kiekis cheminių priedų komerciniuose produktuose.
Daugumai žmonių karvės pienas išlieka maistingiausias, ekonomiškiausias ir natūraliausias pasirinkimas. Augalinis pienas – tai nišinis produktas specifinėms grupėms, o ne universalus „sveikesnės gyvensenos“ sprendimas.
Prieš keičiant įprastą pieną į augalinį, verta paklausi savęs: ar tikrai turiu tam pagrindo? Ar nematau marketingo spąstų? Ir svarbiausia – ar neaukoju maistinės vertės ir pinigų vardan madingų tendencijų? Atsakymai į šiuos klausimus padės priimti išmintingą sprendimą, kuris tiks būtent jums.
Šaltiniai:
- https://www.bda.uk.com/resource/unpacking-the-myths-around-plant-based-drinks.html
- https://edition.cnn.com/2023/07/25/health/plant-milk-nutrition-labels-wellness
- https://www.realsimple.com/are-plant-based-milks-better-for-you-8628856
- https://haelentechnology.com/the-truth-about-plant-based-milks-what-is-actually-in-them/
Nuotraukos asociatyvinės ©canva.